Dalia rašo. "Lėlė"

Intro:
Sali. Sali buvo jauna, keista būtybė. Na ne būtybė. Paauglė. Labai dažnai ją vadindavo "lėle". Bet lėle, tai ne barbe, o porcelianinio veido savininke. Na, jos veido bruožai buvo tokie... Tokie pat kaip pas visas porcelianines lėles. Jos šukuosena buvo įmantrių garbanų veltinis. Ji net pripratusi būti vadinama Lėle, o ne Sali. Ji yra labai liūdna svajoklė. Romantikė. Romantikė, kuri netiki meile. Tik stipriu susižavėjimu. Jai penkiolika, tačiau dar niekada neturėjo vaikino. Ne taip kaip "kitos" yra nekalta, net nebučiuota. Gerbėjų ji turi begales, tačiau ji laukia tobulo. O net vieną yra nusižiūrėjusi. Nors jo vardo ji net nežino, tačiau giliai širdyje žino, kad yra susižavėjusi. [Juk minėjau, kad meile ji netiki]. Sali groja fortepijonu ir gitara. Draugų ji daug neturi. Iš tikro - tai visai neturi. Visiems jis "keistuolė". Na jeigu juodi, plaukai, juodi rūbai, svajojimas ir amžinas liūdnumas yra "keistumas" vadinasi taip - ji "keistuolė". Galima sakyti ji turi vieną draugą. Tai jos katinas. Frizis. Jis juodas kaip ir jos šemininkė. Lėlė netiki prietarais. Netiki horoskopais ir visu kitu pigiu 'šlamštu'.
Mergina lanko mokyklą kaip ir visi jos bendraamžiai. Ten jai nepatinka kaip ir daugeliui. Mokosi ji vidutiniškai septynetais - aštuonetais. Ji nei turtė, nei vargšė. Vidutinybė. Bet jai nepatinka būti vidutinybei. Jai patinka išsiskirti. Negalėtų savęs kažkaip kvailai talpinti į beprasmiškus rėmus kaip, kad "emo", "gotė" ar koks kitas š. Ji yra ji. Ji gali save vadinti tik Lėle arba Sali. Kitokios jos nėra. Nei gotės, nei barbės. Ji tiesiog. Lėlėė.

1 dalis:
Tada Lėlė sėdėjo gatvėje. Tiesiog at šaligatvio ir piešė. Piešė ji debesis, paukščius, gėles, bet piešinyje jautėsi.. Tuštumas. Tamsumas. Sali būdama maža lankė dailės mokyklą, tačiau už žiaurus piešinius buvo išmesta. Toliau - ji mokėsi piešti pati. Savo kambario sienas ištepliojo juodais piešiniais. Žinoma tėvams tai nepatiko, bet negi ji klausys "JŲ".
Lėlė piešė kai staiga kažkas prisėdo šalia. Atsukusi veidą ji pamatė klasės kietuolį prisėdusi šalia. Sali jo nekentė, o tas dėl merginos šaltumo ją dievino. Susilažino su draugais, kad neva ją "pakabins".
Sali mąstė ko "tam kvailiui" čia reikia. Nutarė jį paprasčiausiai ignoruoti jei bandys "kabinti".
Džoelis visaip bandė lįsti prie Lėlės, bet jam nesigavo. Kas tokiais kvailais ir banaliais žodžiais kaip "Ei, pupyte, duok butuką. O gal net į krūmuką varom? Davai, zuika, lelia"
Sali paprasčiausiai nekreipė dėmesio į tą soliariuminį neva "kietą" bernioką. Jos tokie kvailai nedomino.
Ji susižavėjusi buvo žemaūgiu, šviesiaplaukiu, tyleniumi. Jis jai atrodė toks paprastas, toks žavus ir.. Toks mielas. Nors ji jo vardo deja nežinojo ir tikrai negalvojo jo užkalbint tačiau juo žavėjosi. Stipriai žavėjosi. [bet meilės juk nėra, ji jo - nemylėjo].
Lėlė baigė savo piešinį ir pakilo. Netarusi nė žodžio Džoeliui nukeliavo į miesto parką. Žinoma "atkaklusis, kietuolis" ją sekė. Tad pro parką nuėjo į kapines, kad tas kvailys išsigąstų, o ji viena galėtų eiti į parką. Taip ir nutiko. Kai ji įžengė į apleistas kapines skystasis vaikinas dingo. Staiga Sali pastebėjo dar vieną būtybę esančią čia. To ji tikrai nesitikėjo. Ten buvo kažkoks vaikinas. Liūdnas sėdėjo prieš kapą. Nors kapinės buvo apleistos jis bandė tvarkyti kapą. Lėlė prisiartino prie jo...

Dalia, tu Saldutei sakei kad jos kuriny yra klaidu. Bet isiskaityk kad ir pas tave ju yra.
As taves beje nei kritikuoju nei ka...
Beje labai grazus kurinys.

O aš ir nesakau, kad pas mane jų nėra. Ir beje jei jau išsakiau kritiką tai dar nereikia rėkti, nes klaidas turėjau omeny ryškias ne tik gramatines, bet ir grožines.

Dalia, parodyk kur as rekiu? As sauktuko niekur nedejau, as niekur nerekiau.